Istoriniai Lietuvos vargonai

Vilniaus apskritis
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia
Vilniaus dekanatas, Vilniaus arkivyskupija

Vargonai neišliko. 1765 m. meistras Nicolausas Jantzonas, statydamas šioje bažnyčioje naujus vargonus, senuosius išardė, dalį panaudojo naujame instrumente. 1765 m. dokumentai su smulkiu instrumento aprašymu liudija prieš išardant buvus „labai brangius“ vargonus (lot. cum maximo Sumptu). [1] Pasak Vilniaus bernardinų konvento kronikininko Tomo Digonio, šiems vargonams „lygių nebuvo visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. [2]

Vargonai buvo pastatyti 1614 m. LDK valstybės, kariuomenės ir kultūros veikėjo Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) ir / arba Vilniaus kašteliono Jeronimo Chodkevičiaus (1560–1617) lėšomis. [3]

1737 m. vargonus remontavo meistras Józefas Olszynskis. [4]

Šie vargonai galėjo būti susiję su meistro Johanno Koppelmanno autoryste dėl tam tikrų vargonų registrų panašumo faktų. Hipotetiškai šiuos vargonus priskirti Koppelmannui leidžia vargonų dispozicija, nes keli jos registrai būdingi Gdansko vargonų meistrų Friese’ių instrumentams, o Koppelmannas, kaip žinia, buvo vieno iš jų – Juliaus Anthonio Friese’s mokinys. Pavyzdžiui, ir Merteno Friese’s vargonų Gdansko Šv. Jono bažnyčioje, ir Juliaus Anthonio Friese’s vargonų Gdansko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, ir Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonų pedalai turėjo liežuvėlinį registrą Cornett 2’, visų trejų vargonų nugarinis pozityvas (vok. Rückpositiv) turėjo registrą Schallmej 4’ (Schalmeyen), o Vilniaus bernardinų vargonų pedaluose buvęs registras Durflet 1’ (turbūt užrašytas klaidingai, nes tokio pavadinimo analogų nenustatyta) atitinka abiejų meistrų Friese’ių vargonuose būdingą registrą Burflet 1’. Pastarasis vargonų registras Burflet itin retas, todėl šis sutapimas galėjo būti neatsitiktinis. [5]

Bažnyčios vidaus dabartiniai vaizdai: prieš, po atkūrimo darbų.

[1] Chronologia erectionis et fundatiotis conventus et custodiae Vilnensis ADS: Franciscum ordinis minorum de de observantia ex varijs vetustissimis condicibus ac monumentis Patrum Nostrum diligenter collecta conscriptaque per A.R.P. Thomam Digon praedicatorem generalem Patrem provinciae ac ahronologum sub officio A.V.P. Stephani Romanowicz custodis ac gvardiani Vilnen: Anno Dni 1668 (Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas. Vilniaus bernardinų vienuolyno archyvo kronikos, Fotokopija, f. 5, ap. 9, b. 9, t. 5, p. 265–268. Kopija yra KPC archyve).

[2] Rūta Janonienė. Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai. Kultūros paminklai, No. 5, Vilnius, 1998, p. 135; Rūta Janonienė, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje: pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje. Vilnius: Aidai, 2010, p. 156.

[3] Šiandien minimos kelios versijos, kuris ar kurie Chodkevičių giminės atstovai užsakė Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonus. Anot Rūtos Janonienės, vargonai pastatyti [Jono] Karolio Chodkevičiaus ir jo sūnaus Jeronimo lėšomis (Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai. Kultūros paminklai, No. 5, Vilnius, 1998, p. 135), bet prieš keletą metų publikuotoje monografijoje ši menotyrininkė, taip pat ir lenkų tyrinėtojas Marcinas Zglińskis nurodo, kad vargonus fundavo broliai Chodkevičiai, t.y. Vilniaus kaštelionas Jeronimas ir etmonas Jonas Karolis Rūta Janonienė, Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje: pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje. Vilnius: Aidai, 2010, p. 156; Marcin Zgliński. Nowożytny prospekt organowy i jego twórcy. Warszawa: Instytut Sztuki
PAN , 2012, p. 356). Šio katalogo sudarytojo Girėno Povilionio nuomone, vargonų fundatoriai buvo ne tėvas ir sūnus ar broliai, o tolimi pusbroliai, kuriuos siejo valstybinės pareigos. Tokia išvada daroma remiantis Chodkevičių giminės genealogija: Jeronimas (1560–1617) buvo Jurgio (1515–1569, Berastavicos šaka) sūnus, Jonas Karolis (1560–1621) – Jono (1537–1579, Bychovo šaka) sūnus. Beje, Jonas Karolis turėjo brolį Jeronimą (1559–1576), tačiau šis mirė sulaukęs vos 17-os, o Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonai pastatyti 1614 m. Todėl Jono Karolio brolis Jeronimas negalėjo prisidėti prie šių vargonų fundavimo (Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 4, Vilnius, 2003, p. 78–80).

[4] Chronologia erectionis et fundatiotis conventus et custodiae Vilnensis ADS…, p. 169.

[5] Burflet dar užrašomas Pauflet, Paurfleuten, Bauer-Flöte, Bauerflöte, Burflöt, Puhrflöt, Paurpfeifen–Baß, Bauernpfeife. Šis registras dar aptinkamas meistro Johanno Hellwigo (Hans Hellwich, minimas 1600–1611) vargonuose Gdansko Šv. Jokūbo špitolės bažnyčioje (Hospitalkirche St. Jakob, vargonai pastatyti 1611, registras užrašytas kaip Puhrflöt 1’, t.y. Burflöt), meistro Davido Tramppo (Trampff, minimas 1660–1698) vargonuose Tilžės vokiečių bažnyčioje (Deutsche Kirche, vargonai pastatyti ~1660, registras užrašytas kaip Bauer-Pfeife 1’) ar Karaliaučiaus Štaindamerio rajono bažnyčios vargonuose (Steindammer, vargonai pastatyti 1672, registras užrašytas kaip Bauerflöte 1’). Informacija apie minėtus vargonus pateikiama pagal: Werner Renkewitz, Jan Janca.Geschichte der Orgelbaukunst in Ost- und Westpreussen von 1333 bis 1944, Band I, Würzburg: Verlag Weidlich, 1984, p. 111, 165.

• Dispozicija