Vilnius, Šv. Pranciškaus Asyžiečio | Istoriniai Lietuvos vargonai

Vilniaus apskritis
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia
Vilniaus dekanatas, Vilniaus arkivyskupija

Vargonų meistras	Pastatymo data	Remontai, perstatymai	Klaviatūros ir balsai	Traktūra
Nicolaus Jantzon	1764–66	XIX a. pab. (Juozapas Radavičius)	2 manualai, pedalai, 31 registras, 2 varpeliai, 3 būgnai, varpelių karilionas / 2 manualai, pedalai, 30 registrų	mechaninė

Vilnius_Bernardinai (1) Fragmentiškai išlikę Linkuvos (1764–1765) ar Vilniaus bernardinų (1764–1766) bažnyčių didžiųjų vargonų barokiniai prospektai laikomi bene seniausiais išlikusiais Lietuvos didžiųjų barokinių vargonų pavyzdžiais, o taip pat ankstyvaisiais vargonų meistro Nicolauso Jantzono kūriniais. Jų prospektuose matyti hamburgiškos vargonų statybos tradicijos elementas (kurio vėlesniuose Jantzono vargonuose nelieka) – tai dviejų aukštų laukeliai prospekto centre esančiame pirmajame tarpsnyje (Hauptwerk). Tačiau reikia pastebėti, kad į du aukštus jie dalijami išlenktu, o ne tiesiu karnizu, kaip būdinga Hamburgo meistrų darbams. Tie patys vargonų prospektai turi ir Karaliaučiaus didžiųjų vargonų tipinių bruožų – tai tridalė kompozicija prospekto šonuose (bokštas su dviem laukeliais) ir prospekto viršų puošianti karaliaus Dovydo figūra (didžiuosiuose Lietuvos vargonuose ši skulptūra stovi žemiau, prospekto centre).

Vargonus pastatęs meistras Nicolausas Jantzonas minimas archyviniame šaltinyje „Chronologia erectionis…“ [1]. Statydamas šiuos vargonus, meistras panaudojo senųjų, iki tol bažnyčioje stovėjusių 1614-ais metais datuojamų vargonų dalių. Iki mūsų dienų iš Nicolauso Jantzono vargonų išliko tik prospektas. XIX a. pab. vargonai buvo demontuoti: prospektas perkeltas į bažnyčios gale virš prieangio esantį didįjį chorą (čia stovi iki šiol), senųjų vargonų prospektas buvo praplėstas, pridedant du šoninius prospekto laukelius. Už jo vargonų meistras Juozapas Radavičius iš Vilniaus sumontavo naują instrumentą (2 manualai, pedalai, 30 registrų), kuris taip pat beveik neišliko – instrumentas suniokotas 1948 m. uždarius bažnyčią.

1861 m. Varšuvoje išleistame žurnale Ruch muzyczny buvo publikuotas straipsnis „O organach w Wilnie“ [2]. Tai bene pirmasis tekstas, periodinėje spaudoje paminėjęs Vilniaus miesto bažnyčių vargonus. Straipsnyje yra pateikiama Vilniaus bernardinų bažnyčios vargoų dispozicija, tačiau joje yra faktinių klaidų: pavyzdžiui, Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonų pirmojo manualo ir pedalų registrų Quinta aukščiai vietoj 3’ nurodyti kaip 6’, praleistas pedalų registras Kornet 2’.

Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonų plastinės drožybos ikonografija laikytina vienu pirmųjų prospektų dekoravimo vėlyvojo baroko ir rokoko stiliumi pavyzdžių. Be išraiškingų drožinių, vargonų prospektas dar buvo dažytas uosio tekstūrą imituojančia technika, o tai prieš pusantro šimto metų archyviniuose šaltiniuose įvėlė netikslumą, apibūdinant vargonų medžiagiškumą: antai 1856 ir 1862 m. Vilniaus bernardinų bažnyčios inventoriuose minima, kad vargonai padirbti iš uosio ir lakuoti, kaip ir altoriai. Tačiau vargonų rėmo ir prospekto medienos tyrimai parodė, kad jie pagaminti iš spygliuočio (eglės arba pušies), o uosio medienos visiškai neaptikta. Buvo nustatyta, kad XIX a. pabaigoje prospektas ir nauji šoniniai laukeliai, imituojant medžio tekstūrą, buvo perdažyti aliejiniais dažais ir nulakuoti. Šiandien keliose prospekto vietose kaip tik ir matyti uosio tekstūrą primenančių dažymo fragmentų. Todėl tikėtina, kad iš spygliuočių medienos pagamintas prospektas uosio raštu buvo nudažytas derinantis prie bažnyčios interjero – uosinių altorių, sakyklos, klausyklų ir kt. Beje, ant prospekto neaptikta ir auksavimo ar sidabravimo žymių, nors to meto vargonų prospekto karnizų, drožinių ar skulptūrų puošybai auksavimas ar sidabravimas buvo naudojamas itin dažnai.

Vilniaus bernardinų bažnyčios kronikoje vargonų apipavidalinimas apibūdinamas kaip „prancūziško stiliaus drožyba“ (lenk. …przy snycerskich sztukach francuszczyzny…) [3]. Gali būti, kad vargonų prospekto drožiniai buvo kuriami pagal prancūziškus eskizus ar graviūras arba juos atliko iš Prancūzijos atvykęs ar tame krašte amato išmokęs drožėjas, nes tuo metu įvairiuose Europos kraštuose matyti prancūzų menininkų padiktuotų rokokinių ornamentų kompozicijų sklaida.

Į Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonų drožinių kompoziciją panaši Linkuvos ir Vilniaus Šv. Jonų bažnyčių vargonų (ypač konsolių) ornamentika. Visiems trims vargonų prospektams būdingas išblaškytas asimetrinių ornamentų ažūras, rokailėmis apipintos C formos riestės, į ištįsusius ugnies liežuvius panašios detalės su pailgomis keturlapėmis kiaurymėmis bei mažų gėlyčių puokštėmis. Panašios ir visų trijų prospektų bokštų apačias puošiančios dekoratyvinės konsolės su ovaliais, riestėmis įrėmintais kartušais, kurie gausiai apipinti besiplaikstančiomis, giliais kalto rėžiais išvagotomis liepsnelėmis. Kartušų vidų puošia rožių ir mažų, į neužmirštuoles panašių gėlyčių žiedų bei lapelių kompozicijos. Remiantis šiais panašumais tikėtina prielaida, kad ornamentus gamino tie patys, Vilniaus drožėjų cechui priklausę amatininkai. Kita vertus, Linkuvos bažnyčios vargonų prospekto drožyba primityvesnė, tad čia veikiausiai darbavosi mažiau patyręs amatininkas.

Vargonai turėjo šešias pleištines dumples.

Originali griežykla buvo dešinėje vargonų pusėje. Tai liudija pirminėje vargonų stovėjimo vietoje (vienuolių chore) dešinėje sienoje specialiai padaryta niša vargonininko nugarai.

Autentiškas instrumentas neišliko. Vilniaus bernardinų bažnyčios dokumentuose [4] rašoma, kad vargonuose pedalų vamzdynas buvo „dešinėje choro pusėje“ (t. y. kairėje pusėje žiūrint į prospektą nuo altoriaus), jiems priklausė dalis prospektinių vamzdžių (visuose pirmo tarpsnio kairės pusės laukeliuose iki centro). Ir pirmojo manualo, ir pedalų dispozicija turėjo po registrą Principal 8’, manualo dėžė buvo „viena, nepadalyta“. Taigi, vamzdžiai prospekte buvo išdėstyti atitinkamai – kairiajame bokšte (žiūrint nuo didžiojo altoriaus) ir jo laukeliuose iki centrinio bokšto buvo sumontuoti pedalinių registrų vamzdžiai, dešiniajame bokšte ir kituose laukeliuose bei centriniame bokšte – pirmojo manualo registrų vamzdžiai.

Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonai yra pirmi archyviniuose XVIII a. dokumentuose oficialiai įvardyti vargonai, turėję visą klaviatūrą, apimančią visą didžiąją oktavą C–c’’’ [5].

[1] Chronologia erectionis et fundatiotis conventus et custodiae Vilnensis ADS: Franciscum ordinis minorum de de observantia ex varijs vetustissimis condicibus ac monumentis Patrum Nostrum diligenter collecta conscriptaque per A.R.P. Thomam Digon praedicatorem generalem Patrem provinciae ac ahronologum sub officio A.V.P. Stephani Romanowicz custodis ac gvardiani Vilnen: Anno Dni 1668. Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas. Vilniaus bernardinų vienuolyno archyvo kronikos, Fotokopija, f. 5, ap. 9, b. 9, t. 5, p. 268–274, kopija yra Kultūros paveldo centro archyve. Šioje kronikoje nurodoma vargonų pastatymo data – 1766 m., tačiau dėl Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonų statybos Jantzonas kontraktą pasirašė dar 1764 m., 1765 m. buvo atlikti pagrindiniai vargonų statybos darbai, vargonai baigti 1766 m. lapkritį. Už vargonus Jantzonui sumokėta 7 640 auksinų, o 1770 m. meistras įsipareigojo vargonus prižiūrėti, už darbą ir išlaikymą sumokėta 9 000 auksinų.

[2] Jan Galicz. „O organach w Wilnie“. In: Ruch muzyczny, Warszawa, 1861, No. 8, p. 117–122, No. 9, p. 129–132.

[3] Chronologia erectionis…, p. 269.

[4] Chronologia erectionis…, p. 268–274.

[5] Klaviatūra su visa didžiąja oktava buvo būdinga XVIII a. vidurio–XIX a. pradžios vargonams; tokią klaviatūrą turėjo 2013 m. sudegę Balbieriškio bažnyčios vargonai. Diapazoną C–c’’’ turi Janapolės, Kėdainių Šv. Juozapo, Kėdainių Šv. Jurgio, Pabaisko, Raguvėlės bažnyčių instrumentai, vargonai dabartinėje Baltarusijoje – Senųjų Vosyliškių, Žirmūnų, Geranainių bažnyčiose.

Literatūra apie Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonus:

Rūta Janonienė. „Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai“. In: Kultūros paminklai, No. 5, Vilnius, 1998, p. 135–142.

Rūta Janonienė. Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje: pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje. Vilnius: Aidai, 2010, p. 289–290, 292.

Euzebiusz Łopaciński. Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.). Warszawa: Wydawnictwo Państwowego Instytutu Historii Sztuki i Inwentaryzacji Zabytków, 1946, poz. 858.

Mindaugas Paknys. Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Menotyra, No. 2 (23), Vilnius, 2001, p. 56.

Girėnas Povilionis.Vėlyvojo baroko vargondirbystės menas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius: Vargonų paveldo centras, 2013.

Dispozicija

Autentiška (archyvinė) dispozicija *

I manualas (C–c”’)		II manualas (C–c”’)		Pedalai (C–c’)
Pryncypal Bourdon Salcynal Flet major Oktava Quinta Super oktava Jula * Mixtura Trompet	8’ 16’ 8’ 8’ 4’ 3’5 2’ 4’ 2’ X ch. 8’	Pryncypal Flet major Quinta Dena Unda maris Rohrflet Naßat Oktava Sedecima Mixtura Vox humana Glocken Szpiejl (Vox campanorum)	4’ 8’ 8’ 8’ 4’ 3’ 2’ 1’ 1’ IV ch. 8’ – –	Pryncypal Subbaß Salcynal baß Salcynal minor Oktava Quinta Durflet * Mixtura Trompet Paßaune ***** Kornet	8’ 16’ 16’ 8’ 4’ 3’ 1’ X ch. 8’ 16’ 2’
3 Bęben ****** 2 Cymbelstern Kalkant Manualų sankaba II /I

* Autentiška (archyvinė) dispozicija pateikiama remiantis vargonų natūros tyrimais ir dviem šaltiniais: Vilniaus bernardinų bažnyčios archyviniais dokumentais (Chronologia erectionis…, p. 268–274) ir kunigo Jano Galicziaus 1861 m. straipsniu (Galicz, 1861, p. 121–122).

** J. Galicziaus straipsnyje pirmojo manualo ir pedalų registrų Quinta aukščiai vietoj 3’ nurodyti kaip 6’.

*** J. Galicziaus straipsnyje parašyta „0000“, t. y. 4 eilių.

**** Archyviniuose dokumentuose rašoma, kad 1766 m. naujus vargonus Vilniaus bernardinų bažnyčioje statęs Jantzonas pedaluose panaudojo registrą Durflet, tai „toks pat balsas, kaip senuose vargonuose“. O 1861 m. J. Galicziaus straipsnyje parašyta „Durflet 4“. Tačiau registro Durflet vargonų registrų žinynuose nėra. Tikėtina, kad tai – rašybos klaida, įsivėlusi dar XVII–XVIII a. Turėtų būti registras Burflet. Tikriausiai senuose Vilniaus bernardinų bažnyčios vargonuose buvęs registras Burflet laikui bėgant griežykloje buvo klaidingai perrašytas ar klaidingai perskaitytas metraštininko ir Burflet tapo Durflet. Todėl čia pateikiamoje dispozicijoje nurodomas tipinis registro Burflet aukštis – jis visada yra vienos pėdos (1’) ir naudojamas cantus firmus melodijai. Registras Burflet 1’ aptinkamas XVI–XVII a. Gdansko, Karaliaučiaus bažnyčių instrumentuose. Pasitaiko ir kitaip užrašytų šio registro variantų: Bauerflöte, Bauer-Flöte, Burflöt, Puhrflöt, Pauflet, Paurfleuten, Paurpfeifen–Baß, Bauernpfeife.

***** 1861 m. J. Galicziaus straipsnyje šis registras nepaminėtas. Tai – liežuvėlinis registras.

****** Trys mediniai akustiniai būgnai 16’, 12’, 8’ pėdų aukščio, kiekvieną būgną sudaro po du medinius vamzdžius.