Vilnius, Evangelikų liuteronų bažnyčia
| Vargonų meistras | Pastatymo data | Klaviatūros ir balsai | Remontai, perstatymai |
|---|---|---|---|
| Gerhardt Arendt Zelle | 1751–1753 | 1 manualas, varpeliai | 1821, 1844, 1888 |
Vargonai sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu, išliko kelios vargonų nuotraukos.
Dabartinis bažnyčios vidaus vaizdas.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje 1751–1753 m. naujus vieno manualo vargonus pastatė meistras Gerhardtas Arendtas Zelle. Už darbą meistrui 1753 m. gruodį buvo sumokėti 1995 auksinai: „Ist dem Herrn Arendt Gerhardt Zelle Orgelbauer Contract gemäß, nach Endigung des Orgelbaues völlig bezahlet worden f. preusch. 1995,-“. 1754 m. liepos 27 d. Vilniaus liuteronų bendruomenės kontraktų knygoje padarytas įrašas, kad Zelle’i sumokėta už vargonų varpelių paauksavimą (Verguldung des Zimbelstern). [1]
Teigiama, kad 1752 m. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios naujai statomiems vargonams Zelle’s bičiulis vargonų meistras Joachimas Friedrichas Scheelis paaukojo didelę sumą – 24 auksinus ir 18 grašių. [2] Taip pat archyviniuose dokumentuose minima, kad 1752 m. naujai įrengiamiems Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonams 3 auksinus ir 24 grašius paaukojo vargonų meistras Nicolausas Jantzonas (Zelle’s pameistrys, vedęs jo dukrą ir vėliau, tikėtina, perėmęs Zelle’s dirbtuvę). [3]
1821 m. birželio 1 d. Vilniaus liuteronų bendruomenės įgaliotinis sudarė sutartį su vargonų meistru Janu Pawłowskiu dėl vargonų remonto, išvalymo. Už tai meistrui sumokėta 80 sidabro rublių, galutinis atsiskaitymas įvyko 1821 m. liepos 28 d. [4]
1844 m. liepos 4 d. dėl vargonų remonto buvo sudaryta sutartis su „instrumentinių darbų menininku“ (xудожник инструментных дел) vargonų meistru Theodoru Tiedemannu (Jaunesniuoju) už 270 sidabro rublių atlygį. Tuo metu vargonuose minimi 49 balsai: „vargonai turėjo 49 dūdas“. [5]
Autentišką prospektą sudarė penkių dalių – trijų bokštų ir dviejų tarpinių laukelių kompozicija su aukščiausiu centriniu bokštu. Šio prospekto forma panaši į Karaliaučiaus ir Kuršo meistrų prospektus, tačiau skiriasi plastiškai išlenkta laukelių viršutinių karnizų linija, nes Karaliaučiaus ir Kuršo meistrų prospektuose karnizai dažniausiai tiesūs. Ketveri šoniniai laukeliai (t.y. 2 kraštiniai bokštai ir 2 laukeliai) buvo pristatyti XIX a. pabaigoje, kai meistras Juozapas Radavičius prospektą padidino – 1888 m. Radavičius prospektą praplėtė, už jo sumontavo naują 27 balsų instrumentą.
Šie vargonai minimi 1938 m. Mariano Morelowskio straipsnyje: lenkų menotyrininkas šiuos ir Vilniaus Šv. Jonų bei Vilniaus bernardinų bažnyčių vargonus pavadino Vilniaus grupės vardu (lenk. organy grupy wileńskiej). [6]
[1] Vargonų pastatymo data ir meistras minimi Vilniaus liuteronų bendruomenės kontraktų knygoje (LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 65, l. 8r), taip pat: Vladas Drėma. Vilniaus bažnyčios. Vilnius, 2008, p. 538–539; Mindaugas Paknys. Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Menotyra, No. 2 (23), Vilnius, 2001, p. 58, 61.
[2] Vilniaus liuteronų bendruomenės kontraktai, LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 65, l. 4r.
[3] Vilniaus liuteronų bendruomenės kontraktai, LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 65, l. 6r.
[4] Vilniaus liuteronų bendruomenės kontraktai, LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 271, l. 40–43. Vladas Drėma. Vilniaus bažnyčios. Vilnius, 2008, p. 539–540.
[5] Vilniaus liuteronų bendruomenės kontraktai, LVIA, f. 1008, ap. 1, b. 271, l. 57–58. Vladas Drėma. Vilniaus bažnyčios. Vilnius, 2008, p. 541.
[6] Marian Morelowski. Snycerz Gędowski, mistrz Casparini i organy grupy wilenskiej XVIII w. Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcje Historii. Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, Vol. 3, Vilnius, 1938–1939, p. 308–317.
