Istoriniai Lietuvos vargonai

Senosios Vosyliškės | Васілішкі Старыя
Ščiutino (Ščiučino) rajonas, Gardino apskritis, Baltarusija (Шчучынскі р-н, Гродзенская вобл., Беларyсь)
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (Касцёл святых апосталаў Пятра і Паўла)
Ščiutino (Ščiučino) dekanatas, Gardino vyskupija (Шчучынскі дэканат, Гродзенская дыяцэзія)

Šių vargonų architektūra ir puošybos fragmentas (išliko tik vienintelė bokšto konsolė) būdinga XVIII a. antroje pusėje, ~1770-ųjų laikotarpiu statytiems Vilniaus meistrų vargonams.

Remiantis vietinių žmonių pasakojimu (2005 m. ekspedicija), Senųjų Vosyliškių bažnyčioje stovintys vargonai yra perkelti iš Naujųjų Vosyliškių (arba Vosyliškių, brus. Васілішкі, Baltarusija) dominikonų vienuolyno Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Kyla klausimas – kada vargonai buvo perkelti, nes Naujųjų Vosyliškių bažnyčia 1832 m. buvo paversta cerkve, o dabartinė Senųjų Vosyliškių bažnyčia pastatyta tik XIX–XX a. sandūroje. Tikėtina, kad iki XIX a. pabaigos Senosiose Vosyliškėse stovėjo senoji bažnyčia, iš kurios į dabartinę bažnyčią vargonai ir buvo perkelti.

1769 m. Senosiose Vosyliškėse pastatyta nauja bažnyčia (Kviklys, B. Lietuvos bažnyčios, t. 5. II d., Čikaga, 1986, p. 560). Vietos žmonių teigimu (2005 m. ekspedicijos metu), vargonai buvo perkelti iš senosios bažnyčios.

Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje vargonai buvo fiziškai suniokoti: sulaužyta klaviatūra, sulankstyti vamzdžiai, tačiau beveik viskas išliko autentiška [1].

Vargonų prospekto struktūra atstovauja tipiniam Vilniaus mokyklos meistrų prospektų pavyzdžiui. Tai – trys į priekį išsikišę bokštai (du aukšti, poligonaliniai šoniniai bokštai ir centrinis trikampis bokštelis) ir bokštus jungiantys du laukeliai. Šios barokinio prospekto kompozicijos Lietuvoje aptikta net 70-ies metų laikotarpiu: seniausias fragmentiškai išlikęs pavyzdys – vargonai Prienų bažnyčioje (1767–1769), bene vėliausi – Kantaučių (1815) ir Eigirdžių (1835–1836) bažnyčiose [2].

Griežykla yra dešinėje vargonų pusėje. Autentiška klaviatūra apima visą didžiąją oktavą C–c’’’ (tokia klaviatūra buvo būdinga XVIII a. vidurio–XIX a. pradžios vargonams [3]).

Dumplės lygiagretinės, neautentiškos.

Visi vamzdžiai, oro skirstymo dėžė, mechanika yra autentiški.

[1] 2005 m. ekspedicijos metu bažnyčia buvo restauruojama, tačiau sprendžiant iš atliekamų darbų pobūdžio ir požiūrio į paveldą, vietos išlikusiems vargonams ir lėšų jų restauravimui nenusimato. Gali būti, kad vargonai netgi bus išmesti ir sunaikinti kaip nevertinga „malkų krūva“.

[2] Kiti minėtini išraiškingiausi šios prospekto kompozicijos pavyzdžiai – neišlikę vargonai Gaurės, Balbieriškio ar Batakių bažnyčiose, vargonai Kėdainių Šv. Juozapo (~1790), Kėdainių Šv. Jurgio(~1760–1770), Pivašiūnų (XIX a. pr.), Medininkų (XVIII a. 4 ketv.), Rozalimo (1796), Notėnų (XIX a. pr.), Kriaunų (~1780), Semeliškių (1781), Skaudvilės (tarp 1797 ir 1806), Panemunėlio (XVIII a. pab.), Joniškėlio (1803), Vidsodžio (~1807), Vėžaičių (1804), Tūbinių (XIX a. I p.) bažnyčiose.

[3] Pirmi archyviniuose XVIII a. dokumentuose oficialiai įvardyti vargonai, turėję visą klaviatūrą, buvo Nicolauso Jantzono vargonai Vilniaus bernardinų bažnyčioje (1764–1766); tokią klaviatūrą turėjo 2013 m. sudegę Balbieriškio bažnyčios vargonai. Diapazoną C–c’’’ turi Janapolės, Kėdainių Šv. Juozapo, Kėdainių Šv. Jurgio, Pabaisko, Raguvėlės bažnyčių instrumentai, vargonai dabartinėje Baltarusijoje – Žirmūnų, Geranainių bažnyčiose.

• Dispozicija
• Prospektas
• Griežykla
• Vamzdynas